Dėkui už antrą dalį! Jaučiau rezonansą tam “reaguok tarsi kiekvienas duodantis tau įsakymą kalba Dievo kalba” - atsiranda tame laisvės nuo pastovaus pasipriešinimo ir aiškinimosi. Tačiau.. skaičiau ir galvojau, o kaip būtų tuo atveju, jeigu tas įsakymas būtų ne griovio kasimas, bet mergaitės nužudymas (because of any reasons). Ar tada irgi jis būtų vykdęs tą įsakymą? nepaisant to, kad pvz., gal ne tą mergaitę ten parinko nužudymui įsakinėtojas, arba net jeigu ir tą..
įdomu kur ta vidinė surrender riba būtų kiekvienam mūsų.
Vienas iš nuostabiausių paradoksų: Ardžuna turėjo kautis ir nenorėjo (nes formaliai tai buvo prievarta - kare jis turėtų žudyti savo priešus, dalis iš kurių buvo jo giminaičiai). Ką kalbėjo jam Krišna, kad jis maladiec? Ne, jis aiškino jam, kad turi kautis, nes tai yra jo, kaip kario, dharma. Bet tai jau yra Mahabharatos ir Bhagavad Gitos istorija :)
Ačiū tau for being with complexities of life (and with me :*).
Manau, kad tavo aprašytoji prievarta - yra viena iš ribų.
Istorija iš to pačio Antonijaus iš Surožo gyvenimo, kuri puikiai iliustruoja, apie ką kalbi.
„...Pamenu, kaip smarkiai mane kartą užpuolė jaunas vyras, kuris buvo pacifistas, nes aš pats toks nebuvau. Jis būtų mane suplėšęs į gabalus, būtų mane nužudęs: kaip aš drįstu! Štai kaip tai nutiko: kažkur už miesto ribų vedžiau rekolekcijas Oksfordo studentams. Po pirmojo pokalbio jaunuolis priėjo prie manęs ir tarė: „Tėve, aš palieku tavo rekolekcijas, nes tu nesi krikščionis.“ Pasakiau: „Prašau, tavo teisė išeiti, bet tu turi pareigą man. Jei nesu krikščionis, privalai mane nukreipti teisingu keliu.“ Jis atsakė: „Gerai. Tu nesi pacifistas, todėl ir ne krikščionis.“ „Ir tu esi pacifistas?“ „Taip.“ „Ir niekada, jokioje situacijoje nesigriebsi jokios smurto formos?“ „Ne.“ Pasakiau: „Tarkime, įeini į šį kambarį ir pamatai chuliganą, besiruošiantį išprievartauti tavo sužadėtinę. Ką darysi?“ „Aš su juo pasikalbėsiu ir pabandysiu įtikinti to nedaryti.“ „O jeigu jis neklausys; ką darysi?“ „Pulsiu ant kelių ir maldausiu Dievo užtarimo“, – jis nenurodė, kaip: ar Dievas atsiųs angelus, ar ką nors kitą, kas nebūtų pacifistas.
Tada pasakiau: „O jeigu, tau kalbant ir meldžiantis, jis išprievartaus tavo sužadėtinę, atsikels ir patenkintas išeis. Ką darysi?“ „Prašysiu Dievo, kuris sukūrė šviesą iš tamsos, paversti blogį gėriu.“ Deja, mano atsakymas buvo (ir tu jau žinai, kad esu blogas krikščionis arba visai nekrikščionis): „Tokiu atveju, jei būčiau tavo sužadėtinė, ieškočiau kito jaunikio.“
***
Gyvenimui nėra vienos pažodinės instrukcijos, kaip ir magic pill. Man atrodo, kad bent jau buvimas paradokso lauke, neatmetant jo dėl įvykstančio kognityvinio disonanso, yra pradžia dideliam augimui. Ką jau kalbėti apie sąmoningą egzistavimą jame (paradokse).
Dėkui už antrą dalį! Jaučiau rezonansą tam “reaguok tarsi kiekvienas duodantis tau įsakymą kalba Dievo kalba” - atsiranda tame laisvės nuo pastovaus pasipriešinimo ir aiškinimosi. Tačiau.. skaičiau ir galvojau, o kaip būtų tuo atveju, jeigu tas įsakymas būtų ne griovio kasimas, bet mergaitės nužudymas (because of any reasons). Ar tada irgi jis būtų vykdęs tą įsakymą? nepaisant to, kad pvz., gal ne tą mergaitę ten parinko nužudymui įsakinėtojas, arba net jeigu ir tą..
įdomu kur ta vidinė surrender riba būtų kiekvienam mūsų.
Vienas iš nuostabiausių paradoksų: Ardžuna turėjo kautis ir nenorėjo (nes formaliai tai buvo prievarta - kare jis turėtų žudyti savo priešus, dalis iš kurių buvo jo giminaičiai). Ką kalbėjo jam Krišna, kad jis maladiec? Ne, jis aiškino jam, kad turi kautis, nes tai yra jo, kaip kario, dharma. Bet tai jau yra Mahabharatos ir Bhagavad Gitos istorija :)
Ačiū tau for being with complexities of life (and with me :*).
Manau, kad tavo aprašytoji prievarta - yra viena iš ribų.
Istorija iš to pačio Antonijaus iš Surožo gyvenimo, kuri puikiai iliustruoja, apie ką kalbi.
„...Pamenu, kaip smarkiai mane kartą užpuolė jaunas vyras, kuris buvo pacifistas, nes aš pats toks nebuvau. Jis būtų mane suplėšęs į gabalus, būtų mane nužudęs: kaip aš drįstu! Štai kaip tai nutiko: kažkur už miesto ribų vedžiau rekolekcijas Oksfordo studentams. Po pirmojo pokalbio jaunuolis priėjo prie manęs ir tarė: „Tėve, aš palieku tavo rekolekcijas, nes tu nesi krikščionis.“ Pasakiau: „Prašau, tavo teisė išeiti, bet tu turi pareigą man. Jei nesu krikščionis, privalai mane nukreipti teisingu keliu.“ Jis atsakė: „Gerai. Tu nesi pacifistas, todėl ir ne krikščionis.“ „Ir tu esi pacifistas?“ „Taip.“ „Ir niekada, jokioje situacijoje nesigriebsi jokios smurto formos?“ „Ne.“ Pasakiau: „Tarkime, įeini į šį kambarį ir pamatai chuliganą, besiruošiantį išprievartauti tavo sužadėtinę. Ką darysi?“ „Aš su juo pasikalbėsiu ir pabandysiu įtikinti to nedaryti.“ „O jeigu jis neklausys; ką darysi?“ „Pulsiu ant kelių ir maldausiu Dievo užtarimo“, – jis nenurodė, kaip: ar Dievas atsiųs angelus, ar ką nors kitą, kas nebūtų pacifistas.
Tada pasakiau: „O jeigu, tau kalbant ir meldžiantis, jis išprievartaus tavo sužadėtinę, atsikels ir patenkintas išeis. Ką darysi?“ „Prašysiu Dievo, kuris sukūrė šviesą iš tamsos, paversti blogį gėriu.“ Deja, mano atsakymas buvo (ir tu jau žinai, kad esu blogas krikščionis arba visai nekrikščionis): „Tokiu atveju, jei būčiau tavo sužadėtinė, ieškočiau kito jaunikio.“
***
Gyvenimui nėra vienos pažodinės instrukcijos, kaip ir magic pill. Man atrodo, kad bent jau buvimas paradokso lauke, neatmetant jo dėl įvykstančio kognityvinio disonanso, yra pradžia dideliam augimui. Ką jau kalbėti apie sąmoningą egzistavimą jame (paradokse).