Antonijus iš Surožo ir surrender
Taigi šiandien noriu su šiuo žmogumi supažindinti ir jus, pakvietusi prie mūsų astralinio laužo su arbata. Tikėtina, kad tai ne paskutinis kartas, kai ši asmenybė mus aplankys, nes jo gyvenimo istorija ir išmintis per daug ypatinga, kad būtų papasakota tik kelias žodžiais.
O prisiminiau jį todėl, kad kalbantis su drauge iškilo diskusija apie surrender reiškinį. Sunku man šitą sąvoką tinkamai sau pačiai pavadinti lietuviškai – atsidavimas, priėmimas, pasidavimas, paleidimas? Viskas ne tas, tad pasiliksiu prie surrender varianto.
Dvasiniame būrelyje tai yra ta situacija, kai žmogus leidžia per save tekėti Aukštesniajai valiai (Dievo), atsisako gyvenimo autorystės ir gyvena, būdamas instrumentu, įrankiu. Garsusis „Tegul būna Tavo valia, ne mano“ – būtent apie tai ir yra. Šitas reiškinys daug kompleksiškesnis, negu kad gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ypač šitą pasidavimą realiai praktikuojant. Itin daug klausimų kyla kaip tik iš išorės, ne vidaus. Todėl, labai šį kartą nesigilindama, tik paminėsiu, kad amžinos diskusijos apie free will (laisvą pačio žmogaus valią) vs. surrender (atsidavimą Dievo valiai) neturi dvasinguoliuose pabaigos.
Manyje taikiai gyvena abu. Vėl kiek į paradoksą nešanti situacija, bet man vienas kitam neprieštarauja. Bet kai prakalbu apie tai su savo artimaisiais, matau, kaip sunkiai tai yra ir perteikiama, ir suprantama. Nors mano gyvenimo fonas natūraliai pasidarė kažkada būtent toks – vairuoju tikrai ne aš. Ir nepaisant mano žmogiškojo netobulumo ir nuolatinio suklupimo ties gerai žinomais dalykais, toks vairo atidavimas Tam, kuris geriau žino, atnešė ir ramybės, ir mažiau prielaidų nerimui, ir – noriu tikėti – kažkiek nuolankumo, ir, be abejo, nusilenkimo – prieš greater scheme of things. Tai nėra nei abejingumas, nei fatalizmas, nei plaukimas pasroviui, kaip galėtų pasirodyti.
Taigi, tas pats pavyzdys, ta pati istorija iškyla manyje vėl ir vėl, kai užeina kalba apie surrender.
Trumpai apie Antonijų iš Surožo (1914 – 2003). Buvo ateistas, netikintis; bet išgyvenęs dvasinę patirtį, galų gale patapo vienuoliu. Atstovavo stačiatikių Bažnyčiai Didžiojoje Britanijoje, Londone. Pagal tuometinį suvokimą (ir dabartinį, tarp kitko) buvo tikras laisvamanis, tame ką ir kaip kalbėjo. Buvo garsus savo pamokslais, paprastumu ir gyvu mylinčiu ryšiu su žmonėmis. Nebuvo rašytojas, bet iš jo pasakojimų vėliau buvo sudaryta ir išleista daug knygų. Asmeniškai man jis įkūnija universalią išmintį, kurią matau atsikartojančią visose dvasinėse tradicijose; man visa tai jaučiasi ne tik plačiau už stačiatikybę, bet plačiau už krikščionybę, apskritai.
Todėl šiandien jūsų dėmesiui Antonijaus iš Surožo gyvenimiška istorija, kuri man tarnauja, kaip gryniausias surrender pavyzdys.
Istorija apie paklusnumą ir vidinę laisvę
„Aš priėmiau vienuolio įžadus ir...patekau į armiją, ir penkis metus ten kažko mokiausi; man atrodo, tai buvo puiki mokykla.
(Antonijus iš Šurožo kalba apie tą laiką, kai jis buvo taip vadinamas „slaptas vienuolis“ – žmogus, priėmęs įžadus toliau tęsia iš pirmo žvilgsnio įprastą pasaulietišką gyvenimą; taip nutikdavo tomis situacijomis, kai būti vienuoliu buvo nesaugu, ar nebuvo sąlygų gyventi pilnaverčiai ir atvirai vienuolyne; prieš karą 1939 metais jis baigė medicinos fakultetą – pastaba mano)
Ko aš ten mokiausi?
Pavyzdžiui, klusnumo. (Vienas iš trijų klasikinių vienuolio įžadų – skurdas, skaistumas, klusnumas; pastaba mano). Aš paklausiau savo dvasinio tėvo Afanasijaus: štai dabar einu į armiją, kaip aš ten būsiu vienuolis ir konkrečiai – kaip vykdysiu savo klusnumo įžadą? Jis atsakė: labai paprastai; galvok, jog kiekvienas, duodantis tau įsakymą, kalba Dievo vardu; ir vykdyk jį ne tik iš išorės, bet ir visu savo vidumi; priimk, kad kiekvienas ligonis, kuris pakvies, paprašys pagalbos – tavo šeimininkas; tarnauk jam, lyg būtum jo nupirktas vergas.
O toliau – tiesiog šventojo gyvenimas prasidėjo. Kapralas ateina ir sako: reikia savanorių grioviui kasti, tu būsi savanoris... Pirma stotelė: tavo valia visiškai apribojama ir pilnutinai susilieja su kapralo išmintinga ir šventa valia. Paskui jis duoda kastuvą, veda į ligoninės kiemą, liepia: „Kasti griovį iš šiaurės į pietus…“. O tu žinai, kad karininkas sakė kasti iš rytų į vakarus. Bet koks tavo reikalas? Tavo reikalas kasti, ir tu jauti tokią laisvę, kasi su pasimėgavimu: pirma, jautiesi esąs dorovingas, be to, diena šalta giedra, daug maloniau kasti apkasus po atviru dangumi, nei plauti indus virtuvėje.
Кasiau tris valandas, ir griovys išėjo puikus. Ateina kapralas ir sako: „Kvaily, asile, reikėjo kasti iš rytų į vakarus…“. Aš galėjau jam pasakyti, kad jis pats iš pradžių suklydo, bet koks mano reikalas, kad jis klydo?.. Jis liepė man užkasti griovį, o užkasęs aš turbūt būčiau pradėjęs kasti iš naujo, bet jis jau atrado kitą „savanorį“, kuris gavo savo dalį.
Mane tada labai nustebino tas vidinės laisvės jausmas, kurį duoda absurdiškas paklusnumas, nes jeigu mano veikla būtų nusakoma vien taško, į kurį taikiau ir jei tai būtų sąmoningo įsakymo pildymo reikalas, tada iš pradžių aš aiškinčiau, kad iš tikrųjų reikia kasti kitokia kryptimi ir būčiau galų gale nubaustas. O čia, kadangi aš buvau visiškai atlaisvintas nuo atsakomybės jausmo, visas gyvenimas buvo būtent tame, kad galima buvo visiškai laisvai atsiliepti (reaguoti) į viską ir turėti vidinės laisvės viskam, o visa kita – buvo Dievo valia, pasireiškusi per kažkieno klaidą.”
Visas gyvenimas buvo būtent tame, kad galima buvo visiškai laisvai atsiliepti (reaguoti) į viską ir turėti vidinės laisvės viskam, o visa kita – buvo Dievo valia, pasireiškusi per kažkieno klaidą.
Šitas pakutinis Antonijaus iš Surožo sakinys yra manoji surrender versija. Jis gyvena manyje rent free jau daug metų. Ir kokia laimė aplanko tais nedažnais atvejais, kai šis vidinis žinojimas atitinka tai, kaip gyvenu išoriniame, ne vidiniame pasaulyje.
Ir nors mano pokalbyje su drauge ėjo kalba apie dirbamą samdomą darbą, manau suprantate, kaip plačiau galima šią istoriją pritaikyti bet kam gyvenime. Anglų kalba būčiau tai įvardinusi, kaip rent yourself out to something. Ir žinau, kad pasaulis vis tikina kitomis nuomonėmis, kur be “kaip man tai jaučiasi?” ir “apie ką man tai yra” neapsieina net pirstelėjimas, kad begalinė refleksija dažnai užstoja patį veiksmą ir atsakomybės jausmas virsta puikybės piktybiniu augliu… Visa tai matydama vis tiek žinau, kad kartais tiesiog reikia imti ir padaryti. Ir tiek.
Ir dalis to atsidavimo Dievui (surrender) tame ir yra, kad atsakomybė keliauja pas Jį. O žmogus patampa instrumentas, tik įrankis, kuriam belieka tiesiog stengtis – daryti – kaip jis gali tą akimirką geriausiai.
♦
Iki susitikimo sekančiame laiške,
Šabari.
Susisiekite su manimi:
esusabari@gmail.com
Dėkui už antrą dalį! Jaučiau rezonansą tam “reaguok tarsi kiekvienas duodantis tau įsakymą kalba Dievo kalba” - atsiranda tame laisvės nuo pastovaus pasipriešinimo ir aiškinimosi. Tačiau.. skaičiau ir galvojau, o kaip būtų tuo atveju, jeigu tas įsakymas būtų ne griovio kasimas, bet mergaitės nužudymas (because of any reasons). Ar tada irgi jis būtų vykdęs tą įsakymą? nepaisant to, kad pvz., gal ne tą mergaitę ten parinko nužudymui įsakinėtojas, arba net jeigu ir tą..
įdomu kur ta vidinė surrender riba būtų kiekvienam mūsų.