Ta kita metų pusė

Jun 22, 2025

Šiandien apie didįjį vasaros virsmą ir metų cikliškumą: kaip atrodo vidinis susiderinimas, apie Saulėgrįžą, Jonines, šamanizmą, Rytų tradicijas ir viską in between. Į gamtos persiritimą į kitą pusę ir apie energetinius pokyčius, lydinčius mus šiomis dienomis.

Aš, gyvendama savo mažą tylųjį gyvenimą, vis tiek geriu į save tai, kas vyksta aplinkui, kitaip būtų neįmanoma. Ir kadangi, į mano orbitą atskrenda viso pasaulio dvasinių bičiulių įžvalgos, dažniausiai itin savalaikės, aš, kaip paukštis snape, vis tempiu jas į savo lizdą, kad galėčiau pasidalinti su jumis. Dar kartais jaučiuosi, kaip retransliatorius, bet paukštis man patinka labiau, tiesą sakant.

Metų ratas

2019 metais nuo rudens iki vasaros gyvenome su Levu sodyboje, kaip aš sakau miške. Aplink namą tikrai buvo miško, netoliese teliūškavo ežeras, kaimynai tik vieni, o šalia plytėjo laukai su miškeliais. Ir nors tai nebuvo off-grid gyvenimas kokios sengirės viduryje – bet net ir šituo atveju – toks gyvenimas labai skyrėsi nuo gyvenimo mieste. Iki šiol tas laikotarpis manyje išlieka kaip asmeninio rojaus apibūdinimas.

Vienas iš daugelio dalykų, kuriuos išsinešiau iš tos patirties: pasirodo, tiesiog dėmesingai gyvenant gamtoje su itin ribotu kiekiu bendravimo su išoriniu pasauliu, sinchronizacija su dideliais t.y. gamtiniais ciklais įvyksta savaime. Ir tai, pasirodo, yra praktiškai išgyvenamas dalykas – viena yra skaityti ar girdėti pasakojimus apie tai, kita yra – tiesiog patirti. Viskas pradėjo turėti reikšmės ir būti pastebima. Nuo vėjo krypties ir paukščio balsų iki pirmųjų pavasario augalų, ar obelų žydėjimo laiko. Visi šitie dalykai patapo atspirties taškais, įvykiais, sufleruojančiais gamtos kitimus. Pastebėjimas, o vėliau ir susiderinimas su jais, pasirodo, pakeičia vidinį ritmą – į labiau ramų, įžemintą, įprasmintą, tvarų.

Iki šiol prisimenu tą senovinį, bet gyvą jausmą, kai po kurio laiko netyčia aptikau, kad galiu daugmaž pasakyti kokia mėnulio fazė, nematydama pačio mėnulio – vien nuo žiūrėjimo į naktinio dangaus apšviestumą. Tas atrakinto gebėjimo džiaugsmas – tai buvo būtent jis.

Šiais laikais yra žmonių, kurie pritaikydami sau įvairių animizmo tradicijų pėdsakus, švenčia taip vadinamas Metų Rato šventes. Dažnai tai būna nuo New Age ir Wicca – iki visų įmanomų neo-pagonybės atmainų kuriamas tiesioginio patyrimo laukas.

Jei įsivaizduotume kalendorinius metus, kaip apskritimą, tai dvi Saulėgrįžos (vasaros ir žiemos), du Lygiadieniai (pavasario ir rudens) dalina tą apskritimą kaip kryžius, į lygias keturias dalis. Padalinus kiekvieną tą ketvirtį dar pusiau (apytiklsiai) – gaunasi dar keturios šventės. Tokiu būdu, visi metai dalinasi į aštuonias kalendorines šventes.

Metų ratas, įvairiais pavidalais egzistuojantis beveik visose kultūrose, galima sakyti, yra seniausia ir aiškiausia mandala. Mandala, simbolizuojanti balansą. Kuri atspindi energetinę pasaulio cikliškumo tvarką ir tai, kaip mes galime su tuo susiderinti.

Šventimas, paminėjimas, asmeninio ritualo sukūrimas – tokie aštuoni inkarai visų metų eigoje; jie leidžia nepasimesti chaotiškame, nuolat besikeičiančių įvykių laike, susikalibruoti su gamta, pasiruošti sekančiam etapui, ir atsisveikinti su praėjusiu. Sinchronizacija. Aptikau joje daug prasmės sau.

Tarp kitko, įdomu, kad švenčių sutapimas, be abejo, sufleruoja apie labiau archaišką (ir bendrą) praeitį, negu tą, prie kurios pripratome savo kultūros ribose. Ikikrikščioniškos Kalėdos buvo žiemos Saulėgrįžos šventė (Yule), Rasos yra vasaros Saulėgrįža (Litha), Jorė sutampa su Beltane gegužę, o Vėlinės su Samhain – rudenį.

Kaip minėjau, tada sodyboje pragyvenome ne ištisą metų ciklą – tik nuo vėlyvo rudens iki vasaros pradžios, todėl manęs neapleido mintis – o kas bus, jei pragyventum visus metus, sąmoningai švenčiant/žymint tuos aštuonis Metų Rato taškus... 2022-2023 metais taip ir padarėme su Levu: gyvenome nuo rudens iki rudens – nuo išskrendančių gervių iki vėl jų išskrendančių. Sukūrėme savo ritualų – per kiekvieną Metų Rato šventę kūrėme laužą, ruošėme vaišes, sąmoningai stebėjome, kaip kinta gamta ir kas vyksta aplinkui. Buvo aštuoni laužai – ir ne vieno tarp jų panašaus, ar vienodo. Stebėjome tą patį peizažą nuo kalniuko, per vis sekančio degančio laužo liepsnas, Metų Ratas sukosi, vaizdai kito, o viduje tvyrojo praktiškai patirtas žinojimas – aš esu viso to dalis. Manyje irgi yra sezonai, obelys nežydi žiemą...kiekvienam veiksmui, ar veiklai yra tinkamas (o ne bet koks) laikas. Kartu su gamta yra geriau, nei padrikai.

Tas pilnas ratas, kai gyvenome sodyboje su visu cikliškumu ir sinchronizacija yra toji mano patirtis, prie kurios vis grįžtu, gyvendama mieste ir kontempliuodama gyvenimą jame.

Vasaros Saulėgrįža, kuri įvyko vakar, net iki viso to sąmoningo metų etapų išgyvenimo jau buvo man svarbus metas. Labiausiai man svarbūs taškai metuose ir yra – Saulės pasisukimo momentai – vasaros ir žiemos Saulėgrįžos. Tai nėra kažkas, ką galiu paaiškinti, bet tiesiog – jaučiasi, kad svarbu ir tiek. Ir nors nesu vasaros megėja, bet laikas aplink Jonines man visada yra labai intensyvios, labai aktyvios, šaukiančios, rėkiančios, triumfuojančios, trimituojančios energijos laikas. Tai yra kažkas, su kuo turiu love and hate relationship – man sunkiai sekasi prisijaukinti, tai kas ryšku ir garsiai; esu labiau tamsos ir tylos žmogus. Bet iš kitos pusės, ta energija yra kaip varikliukas, kaip gera banga serferiui – per sinchronizaciją su ja galima pagreitinti, įgalinti savo projektų veikimą. Nebūna tokio kito momento metuose, kur galima taip iš gamtos sau pasiimti degalų – bet kokiam veiksmui, įgyvendinimui. Tą jaučiu ypatingai, kaip per vasaros Saulėgrįžą įmanoma just ride the wave; pasiimti jėgų tam kažkam, kam trūksta savųjų.

Ir čia man itin rezonuoja su tuo, kad vasara yra darbo, o ne poilsio laikas, žiūrint iš tradicinės šamaniškos perspektyvos.

Vasara šamaniškai

Šamanizmo tradicijoje (čia labiau apie Šiaurės Ameriką) irgi egzistuoja keturių krypčių, keturių sezonų/sektorių Ratas. Tai yra svarbus instrumentas, kuris remiasi gamtos stebėjimu, keturiomis pasaulio kryptimis, ir natūraliasiais ciklais – kurie būna momente, dienoje, mėnesyje, metuose, ir už gyvenimo ir mirties ribų (daugiau apie šio Rato simbolizmą Daan van Kampenhout knygoje „The Tears of the Ancestors: Victims and Perpetrators in the Tribal Soul”, 2008).

Taigi vasara šamaniškajame Rate yra raudonasis sektorius. Ir tai nėra nei poilsio, nei atsipalaidavimo metas.

Kaip primena Jelena Veselago, vasara yra kovos, veikimo, konkurencijos, savo tiesos apsigynimo, priešų nugalėjimo metas. Kai žmonės gaudavo savo maistą iš žemės, iš miško, iš jūros – jokio poilsio vasarą jie neturėjo. Tai buvo bemiegis darbymetis. Šiais laikais, kai daugelis pasiima savo maistą iš supermarketo, šiltasis metų laikas atrodo žymiai laisvesnis, ir iš pirmo žvilgsnio palankesnis poilsiui. Bet energetiškai – šis laikas būtent poilsio atžvilgiu neša daug įtampos. Nes yra skirtas darbui.

Ne tik, ar nebūtinai tiesiogine prasme, bet ir: raudonas sektorius yra apie vyriškas, plėtimo(si) į įšorę energijas, apie savo norų (tų tikrųjų, giluminių, kartais paslėptų) suvokimą ir realizaciją, įgyvendinimą. Kada įgyvendinimas galėjo būti de darbo, tiesa?.. Taigi, šis laikas man labai panašus į tai, kad kaip vasarą padirbėsi, su tuo ir būsi per likusią, tamsiąją metų dalį. Pažodžiui – investicija į būsimą derlių. Nusisuksi nuo darbo dabar, bus nepakeliama susidurti su savimi per tamsą ir tylą.

Ir dar momentas. Kai energija skirta veikimui, per pasyvias atostogas bandoma būti sutalpinta į kažką kitą (o dar ir atkrenta dažnas darboholizmo saugantis skydas), neretai įvyksta dar didesnės įtampos jausmas – kai po atostogų reikia dar papildomai pailsėti; kai buvo planuota vienaip, o gavosi kitaip, ir dėl to daug nervų; kai įvyksta traumos lygioje vietoje; kai pykstamasi ir aiškinami santykiai; kai atsitinka vasaros romanai, narkotikai ir besaikiai gėrimai/rijimai/tūsinimaisi… Nes jei negali tos energijos tinkamai panaudoti, tai ją nupylus kitur, bent jau įtampa apmažėja, nebespaudžia taip.

Kaip Joseph Campbell metaforoje, būtent vasarą mes jaučiame ypatingą „kvietimą nuotykiams“; tai betarpiškai yra susiję su tais sąžiningais klausimais sau apie savo tikruosius norus. Ir jei atsakymas irgi yra sąžiningas, neišvengiamai toliau seks transformacija.

Netgi Ajurvedoje, pagrindinė Ugnies (virškinimo ir visokios kitokios) savybė yra būtent transformacija. Ugnis, kaitra, saulė – ir vėl raudonasis sektorius.

Vasaros Saulėgrįža – kaip manifestacija viso šito judėjimo į išorę: į kontaktą su kitais žmonėmis, į savo norų realizavimą, į rezultato siekimą. Man visiškai neskamba (ir nesijaučia), kaip poilsis :)

Galbūt ir dėl to, kad tai yra mano asmeninio balanso paieškų laukas. Pabuvimas su savimi, tyla, refleksija – mano terpė. Jaučiuosi tame gerai, todėl ir prisirišu, kaip prie akivaizdžios komforto zonos. Yang energijos – plėtimasis į išorę (expansion), realizacija, disciplina, rezultatų pasiekimas, one-pointed dėmesys veikime, įgyvendinimas, veiklus susitelkimas – visa laiką man sekėsi kur kas prasčiau. Todėl, matau, kaip man tame trūksta balanso – juk negali būti visą laiką žiema, ar ruduo; tik refleksija, introspekcija ir panirimas į save. Iš kitos pusės matau ir kitą disbalanso pusę, gyvendama Lietuvoje: kai prasideda vėlyvas ruduo ir visuotiniai depresavimai apie saulės nebuvimą, blogą nuotaiką ir pan., šypteliu, nes jaučiuosi tada, it žuvis vandeny. Man reikia labiau jaukintis vieną, o kitiems – kitą. Man metų ciklo energijos sufleruojančios pabuvimą su savimi yra palaima, o pabuvimą su kitais – keblumas. Rudens depresuotuojams, jaučiu, yra atvirkščiai: pasilikti su savimi ir nelėkti kas savaitgalį tūsinti – liūdesys. Visi savaip ieškome to balanso.

Dievų naktis

Sanatana Dharmoje (hinduizme), vienoje iš seniausių dvasinių tradicijų apskritai, irgi yra savo gairės. Visi metai yra padalinti į dvi dalis: Uttarayan ir Dakshinayan; irgi priklausomai nuo Saulės judėjimo.

Uttarayan yra šviesioji metų pusė – skirta veikimui į išorę (outward phase). Prasideda nuo Makara Sankranti šventės kalendorinių metų pradžioje, kai Saulė pradeda savo judėjimą į šiaurę. Ši metų dalis siejama su gausa, palankumu; vestuvės dažnai yra surengiamos būtent per šią, šviesiąją metų dalį, kai Saulė juda palankia kryptimi.

O štai Dakshinayan yra kita metų pusė – tamsioji. Saulė pradeda savo judėjimą link pietų (o pietūs – yra mirties dievo Yamos kryptis, dažnai vertinama, kaip nepalanki; pvz., miegoti galva į pietus, medituoti veidu į pietus nėra gerai). Šiais metais šis laikotapis yra nuo liepos 16 (2025) iki sausio 14 (2026).

Dakshinayan metų pusė yra skirta veikimui į vidų (inward phase). Gilesniai refleksijai bei dvasinei praktikai. Vieneri mūsų, žmonių metai, yra dievybių tik viena diena. Ir jei Uttarayan periodas yra jų diena, tai Dakshinayan yra jų naktis.

Daugelis svarbių dvasinių periodų išpuola kaip tik per Dievų Naktį – Shravan, Pitru Paksha (protėvių pagerbimas), Navaratri (Devynios Deivės Naktys) ir Diwali (šviesos šventė). Šventės, ritualai ir askezės šiuo laikotarpiu padeda vidiniam susiderinimui su didesniais ciklais. Šis laikas nėra traktuojamas kaip neigiamas ar pasyvus, bet kaip tik, kaip laikas sulėtėjimui, disciplinai, ir savo tikrosios šerdies paieškoms. Įprastas gyvenimas tęsiasi, tačiau šio pokyčio atpažinimas, vėlgi padeda geriau susiderinti energetiškai, dvasiškai ir emociškai .

Taigi, kaip matome, ir Sanatana Dharmoje šis, ateinantis laikas, yra galingas metas atsigręžti į save.

Nepameluosiu sakydama, kad vėl džiaugiuosi, jog dienos trumpės, o naktys ilginsis.

Hello darkness, my old friend.

♦