Meilės apaštalas (1 dalis)
Apie pažintį su svarbiu mano gyvenimo žmogumi. Ir truputis šeimos istorijos.
Vieną žvarbų ir ankstyvą pavasario rytą aš skubėjau Vilniaus Senamiesčio gatvelėmis į Šventos Dvasios cerkvę. Taip, čia ta, kuri už rožinės arkos, netoli Aušros vartų. Ėjau ir manyje, kaip stiklainyje teliūškavo baimė – bijojau pavėluoti, apsižioplinti, padaryti kažką ne taip, viską sugadinti, galų gale; ir dar milijonas kibių minčių, apie tai, kaip gali nepasisekti.
Aš ėjau išpažinties. Pirmą kartą savo gyvenime.
Ir čia galėtų būti dvasinga ir pakylėta istorija, kaip vieną dieną aš supratau, kad Dievas mane kviečia paragauti savo kūno ir kraujo, bet priežastis buvo žymiai pragmatiškesnė. Sesuo užsimanė krikštyti savo dukras, ir man buvo pasiūlytas garbingas krikštamotės postas.
Pamaloninta dėmėsio ir pasitikėjimo, aišku, pasiūlymą priėmiau. Bet teko pakrapštyti galvą... Vaikystėje, mano močiūtė Valia, dėl jai vienai žinomų priežasčių, organizavo krikštijimą – manęs, mano sesers ir mamos. Rusijos Šiaurė, senovinis Belozersko miestas, minimas metraščiuose jau IX amžiuje, pusės mano protėvių archaiška žemė. Autentiška XVI amžiaus cerkvė, kuri niekada nebuvo nustojusi veikti, net ir sovietmečiu, karšta vasaros diena ir dešimtmetė aš.


Buvau kupina smalsumo egzotikai, ir baimės – kad reikės kažkokius savo griekus sakyti. Bet viskas vyko urmu, kiek prisimenu, buvo daug tuo pat metu krikštijamų vaikų ir suaugusių, todėl galėjau išlikti nepastebima minios vidury. Mums davė gražius, geltonu metalu vaiskiai spindinčius kryžiukus ant virvučių, ir kurį laiką mes su sese dar juos nešiojome, kol jie pagaliau pasimetė ir viskas pasimiršo.
Mokykloje lankiau tikybos pamoką, nors tada tai vadinosi „Dievo įstatymas“ (закон Божий). Mums leido rinktis tarp religijos ir etikos pamokų, bet daugelis (ir aš tame tarpe) rinkomės religiją, nes iš to pavadinimo spinduliavo kažkokia paslaptis...kažko stebuklingo pažadas, ko sausame žodyje „etika“ neįmanoma buvo įtarti.
Bet aptikę gana piktą ir griežtą mokytoją, kuri vertė be pabaigos rašyti maldas į sąsiuvinius ir mokytis bažnytinių taisyklių (o, Kristau, ką jie padarė su tavo mokymu apie meilę...), mes visi greitai pabėgome į etiką, tuo ir baigėsi. Tiesa, buvome keletą kartą ekskursijoje stačiatikių bažnyčioje Klaipėdoje, toje, kuri iki šiol yra Skulptūrų parke, ir tiek.

Laiko ir likimų vingiai – tik prieš metus beveik netyčia sužinojau, kad būtent į ją uoliai ėjo mano prosenelis, tėčio senelis, kai po žmonos mirties buvo išvežtas iš rusų provincijos į Klaipėdą, baiginėti gyvenimo šalia savo vaikų. Baltutėlė barzda ir riesti ūsai – žavingas, pasitempęs senukas žiūri iš nuotraukos. Pasirodo, buvo giminėje, kam dar rūpėjo. Ne tik močiūtei iš Rusijos Šiaurės.
Sesė rimtai perspėjo, jog prieš tapimą krikštamote būtinai reikia apsivalyti – nueiti išpažinties ir Komunijos. Ne tai kad mano sesė būtų labai tikinti, praktikuojanti ar apsišvietusi – jai batiuška (kunigas) pasakė. Atsakiau, gerai-gerai, bus padaryta. O pati suglumau: tai iš kur man žinoti, kaip einama išpažinties? Iš kur man žinoti, kaip apskritai yra einama į bažnyčią?..
Bet aš gi kryptinga mergaitė, išnaršiau visą Internetą, kaip tikra moksliukė, pasiskambinau į porą vietinių bažnyčių, ir štai aš jau einu...ir drebu, kaip lapas. Ant galvos pusantro centimetro plaukų, mano tuometinė šukuosena, rankose skara – kad pagal visas taisykles galvą pridengčiau ir kad, laimei, mano ežiukas mažiau trauktų dėmesį.
Bet savo pasimetimu ir akivaizdžiu iškritimu iš konteksto, matyt, dėmėsį traukiau vis vien. Nes prie manęs, bandančios apsiprasti didingos Šventos Dvasios cerkvės žalsvoje prietemoje, iš karto priėjo moteris vienuolė.

Juodas vienuoliško apdaro rėmas, o jame šviesus veidas, kaip paveikslas. Iš karto patikėjau jai visus savo išgyvenimus... Po to nusipirkau kryžiuką sau nešioti ir atsistojau į eilę dešinėje, kur rikiavosi visi, atnešę savo nuodėmes tą rytą į Dievo namus. Toji vienuolė švelniai kuravo mane, visą laiką, kol buvau bažnyčioje. Ji vis prieidavo ir tyliai pasakydavo, kas dabar vyksta ir ką reikia daryti.
Kai atėjo mano eilė, drebančiu balsu aš išlemenau šventikui, ką buvau pasiruošusi sakyti iš vakaro, ir nuoširdžiai prisipažinau, kad man reikia, nes buvau pakviesta būti krikštamotė. Jo veidas buvo labai rūstus, jokių šviesa spindinčių priėmimo atgal į Bažnyčią šypsenų. Jis paklausė manęs, o kaip taip, aš pati nepraktikuoju (ir neplanuoju, ar ne?), sesė nepraktikuoja, bet vaikų krikštas – dėl varnelės – lyg ir būtinas? Jis nepasakė tiesiai, bet strėlė pateko ten, kur turėjo patekti. Mano išpažintį jis vis tiek priėmė, kelias į Komuniją buvo laisvas.
Vėliau aš daug galvojau ir galų gale atsisakiau būti krikštamote. Vaikų krikštynos visgi įvyko, bet tai jau buvo visiškai ne mano istorija.
Toji rūpestingoji vienuolė priėjo prie manęs, kai po pamaldų tą rytą jau ėjau išėjimo link ir ištiesė lapelį, kur mokytojos dailyraščiu buvo užrašyta – Antonijus iš Surožo (Антоний Сурожский). Tepasakė:
- Vaikeli, štai, susirasi Internete, labai gerai pradinukams.
Nežinau, ar galima kada nors išaugti tą išmintį, kurią atradau, ir kas, nuostabiosios vienuolės manymu tiktų pažengusiems, bet tą dieną aš susipažinau su Antonijumi iš Surožo. Ir jo kompanija lydi mane iki šiol.
(kuo šis žmogus ypatingas ir ką jis gali papasakoti apie “surrender”: tęsinys sekančiame laiške)
Susisiekite su manimi:
esusabari@gmail.com
Jau laukiu tęsinio! 🤍