KRYPTIS: ŠIAURĖ

(apie: kelionę į Biržų rajoną, gyvenimą 20 kv.m. trobelėje, tradiciją ir dabartį, nepamatuojamus žmones, tikrumo ilgesį, mano svajonių namus, mėnulio apreiškimus, sutapimus, matomus/nematomus herojus)

1

Šie, 2024-ieji, man tapo keliavimo per Lietuvą metais. Dar neteko per metus laiko tiek aplankyti Lietuvos kampelių; smalsauti ir stebėtis, kaip gyvenama kitur; matuotis vaizdus, aplinkas ir energijas. Dalinai dėl to „kalta“ Levo paroda (Levas Žiriakovas, fotografinė paroda „Kūrėjai“), kurią mes kartu visus metus vežiojome per bibliotekas, parodines erdves, galerijas visoje Lietuvoje. Bet ir šiaip, šiemet surinkome visas pasaulio kryptis: Klaipėda, Šilutė ir gyvenimas meno rezidencijoje Kintuose – buvo vakarai. Trakai, Utena, Molėtai – buvo labiau apie rytus. Pietūs – buvome svečiuose pas juvelyrę Ingą Alytuje, lankėme Levo senelio kapą Druskininkuose bei užsukome į Merkinės piliakalnį ir piramidę. Nežinau, kur priskirti Tauragę, bet joje buvo labai smagu. Paskutinė kryptis buvo šiaurė – Panevėžys. Atrodė, kad juo tie lietuviško keliavimo metai ir baigsis, bet... Šiaurės kryptis pakvietė dar kartą.

Mes turėjome progą švęsti, ir norą turėjome, bet nebuvo idėjos – kaip. Ir tada aš netyčia pamačiau Instagram’e kažkokius fantastiškus vaizdus iš medinio namo – trobos – kur akivaizdžiai buvo rūpestingai suderinta sena ir nauja. Gruobuoniškai apsidžiaugiau, kad kažkas taip gyvena ir dabar aš galėsiu sekti ir grožėtis, bet tuoj pat paaiškėjo, kad tai – kaimo turizmo sodyba ir namelis yra nuomojamas. Taip ir kilo idėja švęsti – matuojantis ir patiriant trobelę.

Ir štai mes jau važiuojame Biržų rajono link. Žiūrėdama pro langą galvoju sau – mus vėl pakvietė šiaurė. Per šiuos metus pravažiuota šimtai kilometrų. Šimtai kilometrų kaimelių, kelkraščių, žvyrkelių, koplytstulpių, dangaus, paukščių, laukų ir pievų stebėjimo – šis televizorius niekada man neatsibosta, ši Žemė yra tokia graži, kad kartais akys sudrėksta vien nuo stebėjimo. Mano Žemė, atrodo, tokia maža; lopinėlis ir Europoje, ir pasaulyje. Bet tuo pačiu – ir tokia didelė. Biržų rajonas – man iki šiol nelankyta vieta. Šioks toks jaudulys, kaip ir prieš bet kokį pasimatymą. Kaip priims? Svetingai ar įtariai?..

Žinojau ir apie karstines įgriuvas, ir apie bokštą ir apie visą kitą, kas parašyta būtina pamatyti stiliumi, bet turėjau įtarimą, kad viskas bus kitaip... Aš esu keliautoja-kontempliuotuoja. Dažnai man pasidaro svarbiau lėtai patirti kažką iš pirmo žvilgsnio nereikšmingo ir tai atsiskleidžia, kaip tikras, galutinis kelionės tikslas. Dažniau prašau vietos parodyti man, ką ji nori, negu planuoju matyti pati. Šį kartą jaučiau, nereikės niekur iš ten važiuoti ir kažką papildomo žiūrėti. Užteks patirti vietą. Ir namą. Ir save – visame tame. Bokštai ir įgriuvos bus kitą kartą.

2

Žinote, yra žmonės-veiksmai? Arba žmonės-planai? Arba žmonės-sąrašai? Aš tada dažniau būnu žmogus-pauzė, žmogus-tarpas. Nepretenduoju į tiesą, bet jaučiu, kad žmonės-nuolatinis-darymas-ir-veiksmas yra kategoriškas bėgimas nuo kažko, su kuo tiesiog nepakenčiama išbūti. Šis būdas dar ir socialiai yra sveikintinas, nes dažniausiai duoda daug apčiuopiamų (pamatuojamų) rezultatų. Aš kaip žmogus-pauzė liudiju: tai yra beprotybė. Mano ideali kelionė – kelionė be jokio plano, arba su labai minimalistiniu. Tai yra kaip du pasauliai, dvi sistemos; kur vieni nesupranta kitų malonumų, ir atvirkščiai.

Iliustracija. Pasakodama apie laukiančią kelionę į trobelę sulaikiu komentaro:

– Tai, o jeigu bus blogi orai, kas ten yra šalia, ką pažiūrėti, ką pamatyti, kur nuvažiuoti?..

(Aš: ta prasme?.. Planuoju tiesiog sėdėti trobelėje ir ją patirti. Tai ir yra veikla. Gerti arbatą, žiūrėti pro langą, klausytis spragsinčios ugnies, rašyti, skaityti, tiesiog jaukiai būti. Nebūtina kažką papildomo veikti. Suprantu, kad klausiantis žmogus apie namuką galvoja, kaip apie vietą, kur pamiegoti, kaip apie tarpinę stotelę, o po to – jau pradėti kažką veikti pagaliau.)

Žmonės-ne-veiksmai, žmonės-kontempliuotuojai dažnai atsiduria paribiuose, periferijoje. Matuojamų pasiekimų visuomenėje (kur matas yra vertės sinonimas) – kaip pamatuoti save, jei tai nėra pinigai, kūriniai, išgelbėtos gyvybės, klientų skaičius, žinomumas, pardavimai, namai, automobiliai, vaikai, medaliai, taurės, pirmosios vietos? Be pauzių nebūtų muzikos, be tarpų nebūtų teksto. Tokie žmonės mažiau matomi, bet labai reikalingi. Jų dėka laikosi veikiančiųjų konstrukcijos. Iš-buvimas, iš-jautimas niekada nėra beprasmiai. Taip gaminasi nematomas, nepamatuojamas, maistingas eteris, kuris, kaip rišančioji medžiaga užpildo, sulipdo, suklijuoja tai, kas gimsta veiksme.

3

Turistinis vartotojiškas požiūris jau senokai nėra man artimas, kur viskas yra suvokiama, kaip vertas ar nevertas vartojimo objektas. Geriausios mano kelionių akimirkos retai kada buvo pažymėtos žemėlapiuose. Kaip susirasti tą kalvelę, kur bus taip gera, kad liks prisiminimas visam gyvenimui? Jei ten nėra jokio lankytino objekto ir ji nėra įtraukta į jokį sąrašą? Niekaip, tik gauti kvietimą iš pačios aplinkos, iš pačios kalvelės. Kaip? Turėti pakankamai tylos viduje ir atidumo, kad sugebėtum tą kvietimą išgirsti.

4

Kai jau priartėjame prie mūsų kelionės tikslo, pradeda temti. Nuotaika, kaip Tvin Pykso. Kai lankausi man nepažįstamoje vietoje, turiu vidinį ritualą. Toje vietoje, kurią suvokiu, kaip ribą (tai gali būti įvažiavimas į miestą, kaimą, ar apskritai rajoną, arba atsitiktinė vieta, kuri pasijaučia, kaip – riba): mintyse pasisveikinu, prisistatau ir papasakoju apie kelionės tikslą, savo ketinimus. Paprašau užtarimo ir lydėjimo, pagalbos. Arba bent jau netrukdymo. Padėkoju.

Atvažiavome jau visiškoje tamsoje. Jausmas – kaip pasaulio krašto. Tamsu ir tylu, beveik nieko nesimato. Mus pasitiko šeimininkas Kęstutis, palydėjo į namelį, kur jau buvo pakūrenta krosnelė, kad būtų nešalta. Šiluma nuo spragsinčių malkų, tikro medžio sienos, baldai ir grindys, geltona, jauki, šilta šviesa, karšta sriuba (mes termosuose pasiėmėme iš namų) – po ilgos kelionės – archajinis, visomis kūno ląstelėmis jaučiamas malonumas, saugumas ir džiaugsmas. Toje begalinėje tamsoje kuri mus supa už namo sienų – mes šilumoje, šviesoje ir sotūs – išgyvenimo garantas. Fantastiška, kaip greitai nusilupa miestiečio sluoksnis ir prisiartina kažkas iš protėvių pasaulio. Apčiuopiamo, tikro, į nugarą kvėpuojančio.

5

Dienos šviesoje apsižvalgau. Interjeras – lyg atsidurtum pačiame vidury trokštamo Pinteresto paveiksliuko. Gyvos, medinės, laiko paženklintos sienos. Jausmas, kad esi tarp didelių medžio kamienų – nepakartojamas. Tos sienos kvėpuoja per apkamšytus tarpus, net jaučiasi, kad patalpos mikroklimatas yra visai kitoks. Šeimininkas Kęstutis pasakoja, kad tai yra medžio vata – girdžiu pirmą kartą, bet pasiguglinu ir apsišviečiu.

Kelioninis altorėlis - šventė, kuri visada su manimi.

Grindys – tikros medinės, nugludintos. Glostau ranka ir galvoju – koks gyvenimas pasidarė, ar ne? – patirti kažką kito, nei laminatas – ir vien tuo jau džiaugtis. Niekur nedingsta tų tikrų dalykų ilgesys, kaip technologijos betobulėtų – tikro medžio, tikro maisto, tikros ugnies (tikro atvirumo, tikrų jausmų, tikro gyvenimo...galima tęsti it tęsti, sąrašas nesibaigs).

Dėmesys detalėms – suderintos spalvos, daug lokalių šviestuvų, geltonai-oranžinė lempučių šviesa, seni baldai, pritaikyti naujam gyvenimui, tikri mediniai langai, nėriniai, net metalinės detalės visur – gelsvo, o ne balto metalo... Visur matau, kur galima būtų padaryti pigiau, greičiau ir paprasčiau – ir apsidžiaugiu, kad buvo pasirinkta kitaip. Lovos užtiesalas, ir tas medvilninis – malonu liesti ranka ne sintetiką. Lova didelė ir patogi, antklodė puri ir jauki.

Jaučiu: namas, trobelė skleidžia džiaugsmą. Galvoju: šeimininkai iš ištuštėjusio kaimo šalia perkėlė namelių į savo teritoriją – išrinko rąstus, pervežė ir vėl surinko, jau pas save. Ar tai ne priežastis tokiam namui – džiaugtis? Kad jame vėl yra gyvenama, kad jis yra nepamirštas, neapleistas, nesudegęs, nemiręs.

Nepalyginama su jokiais radiatoriais: krosnelės skleidžiama šiluma labiau primena pirties poveikį kūnui.

O net dar labiau – naujai permąstytas dabartiniam gyvenimui. Lyg linkėjimai protėviams, atgal į praeitį, kur jie net negalėjo įsivaizduoti turbūt tokio komforto lygio – tualetas, dušas, karštas vanduo, elektra, Internetas; viskas viename. Tik taip įsivaizduoju tradicijos nemirimą ir tąsą – ne muziejinį konservavimą (tarkim, ne tik jį) ir pažodinį atkūrimą pagal standartus bei akylą saugojimą – bet žmogišką, ne biurokratinį ar konceptualų, pritaikymą. Kad tai, kas sena, būtų taip pat gražu, madinga, patogu, kaip ir visos kitos – naujos gyvenimo dalys. Be integracijos visa ta vertė taip ir rizikuoja likti (ar jau liko) negyvu muziejiniu eksponatu; kaip iškamša su nejudančiomis stiklinėmis akimis. O šis namelis gyvas. Mylimas, kvėpuojantis, laukiantis svečių. Ir besidžiaugiantis savo reikalingumu. Šalia to džiaugsmo galima tyliai pasėdėti – ir kaip iš šaltinio vandens – truputį paimti sau.

Nori užeiti - kiekvieną kartą lenkiesi žalčiams virš durų.

6

Kai ateina momentas išgerti arbatos – juodos, saldžios ir su pieniniais džiuvėsėliais – įvyksta meditacija. Žiūriu pro langą ir matau pievą, kitą namelį, miško pakraštį, dangų. Ir suprantu, kad laikas išnyksta, kad galiu amžinai su arbatos puodeliu tiesiog žiūrėti į tolį. Peižažo už lango tema, buvimo name ir žiūrėjimo per langą į išorę – tema, ilgus metus ji yra mano palydovė. Kažkas tame yra labai svarbaus ir neapčiuopiamo, kaip susiliejimo motyvo, buvimo čia ir dabar – apraiška.

…ir viskas amžina, ir viskas laikina.

Kai galvoju apie savo svajonių namą, pirmiausias dalykas, kuris iškyla – ką aš matau, kai žiūriu per langą? Mano vidiniame reitinge du vaizdiniai yra pačiame viršuje.

Pirmas – kad aplinkui būtų tikras miškas. Ne parkas, ne medžiais apsodinta prižiūrima teritorija, bet tikrų tikriausias miškas. Taip, gūdus, taip, tamsokas. Bet tikras, gyvenantis savo atskirą gyvenimą, žmogaus netvarkomą ir nedailinamą. Žiūrėčiau į jį per langą nuolat, stebėčiau sezonų kitimą, susiliečiau su tuo vaizdu, kaip su yantra į kurią medituojama.

Kitas šios fantazijos variantas – sodas. Bet tas uždarasis (enclosed garden) – hortus conclusus. Ne gazono perimetras apsodintas augalais, bet tikras labirintas, su slaptais kampeliais ir suoliukais, kaip uždara kapsulė aplink namą, kaip vieta, kur pradingsta laikas ir už sodo ribų supanti aplinka. Kaip inkliuzas gintare. Jei kažkur šalia dar būtų ežeras, ar upė, ar šaltinis – tada svajonė būtų pilnai sukomplektuota.

Antras vaizdinys – visiška priešingybė – toliai. Kad matyčiau ilgai-ilgai, toli-toli, per lauką ar pievą, per kažką tuščio iki pačio horizonto linijos, kur turi būti miško pakraštys, kaip rėmas. Didžiulis gabalas dangaus, didžiulis tuščias plotas, atsiremiantis į mišką. Jaučiu šiam vaizdiniui didelę trauką, beveik paveldėtą.

Sėdžiu trobelėje Biržų rajone ir galvoju – kaip ir nieko keisto. Mano visi seneliai yra iš kaimų. Kaip iš tikrųjų aš esu mažai nutolusi – tik viena tėvų karta – nuo visų šitų vaizdų. Balti mediniai lango rėmai – pieva – namelis – miškas – dangus –tyla – arbata ir džiuvėsėliai. Norisi pasilikti tame amžinai.

7

Šalia teritorijos, miško pakraštyje yra taip vadinamas Akmenų Slėnis. Daug didelių akmenų vienoje vietoje ir didingas medis pačiame centre. Vieta yra iš tiesų ypatinga. Mes atėjome, kaip visada, su vaišėmis nusilenkti vietos dvasioms. Akmenys gyvi, patogiai įsitaisę, išsibarstę. Savaime keliantys pagarbos ir nuostabos jausmą. Kai palikę savo dovanas, grįžinėjome atgal, su mumis garsiai pasisveikino juodžiausių kranklių pora, praskridusi lygiai virš Akmenų Slėnio. Taip apsidžiaugiau žinute, kad mūsų atnašas priimtas!

Šeimininkas Kęstutis mįslingai užsiminė, kad buvo atvažiavę geologai ir kažką ten svarbaus nustatė, ir kad yra net legenda apie tuos akmenis; bet ir kelis kartus paklaustas – nepapasakojo. Įtariu, kad ta legenda turi artimiausiu metu įgauti turistinio masalo pavidalą – stendas/audiogidas/aprašas/patyriminė ekskursija ir pan., todėl ir neteko jos neapipavidalintos sužinoti. Bet kokiu atveju, tie akmenys yra verti dėmesio, nes bendrauja ir be jokios legendos.

8

Paskutinį mūsų vakarą trobelėje, kai jau sutemo, išėjau pafotografuoti namelio iš išorės – jis buvo dailiai papuoštas šviečiančiomis girliandomis. Pakėlusi akis pamačiau didžiūlį, ryškų mėnulį ir supratau, kad jau beveik „be vienos minutės“ pilnatis.

(Čia netyčia įsijungė blykstė ir gavosi va tokie rožiniai orbai. Pati sau pasijuokiau, kiek daug, bet namie pasiguglinau iš prikolo - ką reiškia būtent rožinis orbas? Pasirodo: draugiškumas, sargas ir/ar vedlys. Nepaneigsiu jausmo (šypsausi).)

Medinio namo ir pilno mėnulio virš jo vaizdinys buvo toks užburiantis, kad krūptelėjau, kai iš tamsos kažkur šalia išniro šeimininkas Kęstutis. Pradėjome kalbėtis ir tada jis pasiūlė mums su Levu parodyti kluoną. Vėl nuostaba – didelė jauki erdvė, kur iš karto užsinorėjo vestuvių ar kitos šventės. Kęstutis ir sako – taip, čia, pavyzdžiui, atvažiuoja švęsti vestuvių su seno baltų tikėjimo apeigomis ir pan. Aš sau – aha, ne šiaip sau čia viskas taip jaučiasi gyva, energetiškai pripildyta, ne tik mane kviečia, bet ir kitus panašaus gyvenimo suvokimo žmones... O tada sekė netikėta dovana.

Šeimininkas Kęstutis pasakė, kad yra čia tokia ypatinga vieta, kaip jėgos vieta, jog buvo atvažiavęs architektas, toks prie meno, ir pasakė, kad būtinai reikia toje vietoje ar kokį suoliuką įrengti, kad galima būtų tiesiog ten pabūti, pasisemti. Sako, einame, parodysiu. Ir va, tamsoje, apšviestoje tik mėnulio, mes einame kažkur trise, medžių siluetų teritorijos pakraštyje link. Ir staiga prieš mus atsiveria didžiulis laukas, kiek akys mato, tuščias, ir vidury dangaus – virš lauko, kaip prožektorius, pakibęs mėnulis. Rašant, atrodo, kad nieko ypatingo. Bet tas momentas tikrai buvo nepaprastas, išimtinis, kaip apreiškimas, kaip viso mūsų pasibuvimo ten kulminacija.

Prisidėjo ir tai, kad jaučiausi lyg būčiau įleista į mažą slaptą kito sielos kambarėlį – kai žmogus pasidalina tuo, kas jam pačiam asmeniškai yra brangu ir svarbu. Čia kaip vaikystėje, neduosi gi savo mylimo žaislo kiekvienam pažaisti. Tokiomis akimirkomis viduje lieka tik dėkingumas.

Gal kas prisimena, kaip pas Brodskį –

„ ...Но пока мне рот не забили глиной, из него раздаваться будет лишь благодарность.“ (“...bet kol burnos neužkimšo man moliu, iš jos girdėsis tik dėkingumas.“).

(Aš buvau tokia pakerėta momento, kad visiškai pamiršau apie telefoną rankoje, kuriuo fotografavau. Kai po pusvalandžio jau grįžau viena į tą pačią vietą, kad padaryčiau nuotrauką – viskas, spektaklis buvo pasibaigęs; jokio spindinčio mėnulio, apsiniaukęs dangus ir debesys. Iš tiesų, kartais erdvėje ir laike nutinka properša. Kartais ten atsidurti reikalingas vedlys. Ačiū Kęstučiui ir mėnuliui.)

9

Su savimi buvau pasiėmusi naują „Būdo“ žurnalo numerį. Tai yra vienintelė popierinė spauda, kuri mane džiugina ir kurią mes prenumeruojame. Ir tą patį vakarą, baigiau skaityti vieną straipsnį ir jau verčiau puslapį, kad pradėčiau kitą... Kai supratau, kad matau išspausdintą vieno žmogaus ir jo giminės istoriją, pasakojančią apie... Biržų rajone esantį Apaščios vienkiemį ir Kupreliškio miestelį. Mano širdis pagreitėjo – kaip gali sutapti, kad pirmą kartą man atsidūrus Biržų rajone, Vytautas Vajega (1919 – 2007), absoliučiai vietinis žmogus man pradeda pasakoti iš žurnalo puslapių, kaip čia viskas buvo ir atrodė. Pasiguglinu, kur yra aprašomos vietos. 6 minutės kelio nuo manęs gulinčios lovoje. Iškvepiu – vis dar netikiu, kad taip netyčia sutapo – aš visiškai atsitiktiniame Lietuvos taške ir Vytauto Vajegos literatūrinis kūrinys, dienoraštis, laikmečio dokumentas apie tą pačią vietovę.

Lyg šie žmonės žiūri į mane iš praeities ir sako – tau tikrai taip įdomu? Tai mes tau papasakosime.

Rankraščio autorius Vytautas Vajega - kairėje.

Tą akimirką galutinai supratau, kad pažintis įvyko, esu priimta, Biržų rajonas man rodo žalią šviesą.

Kai kitą dieną važiavome atgal, specialiai užsukome ir į Kupreliškio miestelį, ir pravažiavome pro apleistą Apaščios vienkiemį. Kažkas eteryje gražiai sutapo, susidėjo – kaip eilėraštyje galūnių sąskambis.

10

Mums važiuojant atgal į Vilnių, lijo. Tylėjome, nesiklausėme muzikos. Nesibaigiantys keliai tarp laukų – nei vieno automobilio prieš mus, nei vieno už mūsų. Begaliniai skaisčiai žaliuojantys žiemkenčiai. Tyla ir ramybė. Panašu, kaip ir rašė Vytautas Vajega – „Tokiame Dievo ir pasaulio užmirštame užkampyje...“.

Tačiau tas periferijos, nutolimo nuo centro, begalinių lygumų ir lėtesnio laiko jausmas pasirodė man labai jaukus.

Namai – retai išmėtyti, pavieniai. Kaimai – dar retesni. Jų tarpe apleisti namai ir kaimai – kaip tik itin dažni. Iš pradžių nustebau ir nuliūdau. Matyti didelį, medinį, dar nesugriuvusį, kadaise gražų namą juodais langais – kiekvieną kartą suspaudžia širdį.

Bet buvo tame kažkas tokio...sutaikančio. Kad kiekvienai pradžiai yra ir pabaiga. Ir pabaigai – pradžia. Retsykiais mačiau atstatytus, tvirtus, gyvenamus namus, ir nuo jų sklido toks pats reikalingumo džiaugsmas, kaip ir nuo trobelės, kurioje gyvenome.

Netikėtai supratau, kad esu pripratusi prie Vilniaus apylinkių vaizdų ir prie Molėtų rajono, kur beveik kiekvienas lopinėlis yra įsisavintas. Kur visko daug, viskas arti, viskas kvėpuoja į nugarą; ir matomi, ir nematomi gyventojai. Vietos Molėtų rajone, šalia Kulionių piliakalnio yra tankiai apgyvendintos, visomis prasmėmis. Ten visko daug, viskas vyksta, dvasios šeimininkauja ant kiekvieno kampo, atmosfera yra prisotinta. Žmonių srautas šiltuoju metų laiku yra didelis (turistai, ežerai). Subtilesnis sluoksnis irgi neatsilieka – senovinė Dangaus šviesulių stebykla, Jorės šventimas ant piliakalnio, Žemynos ir Perkūno ratai, aukuras. Man kyla du žodžiai – veikla ir tankis. Toks ūkiškas šeimininkavimas, pritaikymas, naudingumas, tvarkingumas, priežiūra.

Tuo tarpu Biržų rajonas man yra – erdvumas ir laisvė. Gal dėl tų tolių, lygumų ir aukšto dangaus, o gal ir dėl to, kad vienetai – žmogiškieji ir kiti – yra gerokai nutolę vieni nuo kitų. Jei kitur tankumas, tai ten – retumas. Panašiai jaučiuosi nebent kai kuriose pajūrio vietose (kur „nieko nėra“) ir Žemaitijoje, gal. Kadangi esu linkusi daug nejučiomis sugerti svetimų energijų ir poveikių, pastebėjau, kad tokiose vietose man kvėpuojasi kiek laisviau, geriau girdžiu save. Nes, taip – tiesiog aplinka yra praretinta, joje yra daugiau tarpų.

Be abejo, bandžiau įsijausti, o kas, jei man čia tektų gyventi? Nesąmoningai matavausi – atmosferą, aplinką, trobelę, tolius, tylą. Man viskas tiko. Keliavome asfaltuoto, judresnio kelio link ir viskas keitėsi – civilizacija, įsisavinti kraštovaizdžiai, greitis ir priartėjimas prie centro pasitiko mus atgal. Bet kol dar viskas nesibaigė, bandžiau sugerti į save tuos žaliuojančius laukus ir lietų, apleistus namus – kaip pabaigą, bet tuo pačiu ir ateities pažadą. O Biržų Žemė žiūrėjo man į nugarą ir mojavo, atsisveikindama. Mintyse mojavau atgal ir dėkojau už pažintį. Norėčiau kada sugrįžti. Juk liko gi dar ir tas bokštas, ir tos įgriuvos...

♦

Naudingos nuorodos:

1. Kaimo turizmo sodyba vadinasi VIENKIEMIO OAZĖ, jų tinklapis su daug namelių nuotraukų ir informacija – www.vienkiemiooaze.lt (ne reklama). Namelis, kuriame mes gyvenome vadinasi „Prie šermukšnio“. Patiko, kad jie turi dovanų kuponų – trobelės patyrimą galimą padovanoti; man tokia dovana jaučiasi, kaip tikrai neeilinė.

2. Levas Žiriakovas pasiekiamas Facebook’e ir Instagram’e. Jo fotografinė paroda „Kūrėjai“ bus paskutinį kartą pristatytą Vilniuje 2025 metų pradžioje, sekite naujienas.

3. Juvelyrę Ingą galiu rekomenduoti, jei jums reikia individualaus užsakymo, suasmeninto papuošalo. Ji sukūrė žiedą specialiai man, kuriuo džiaugiuosi iki šiol kiekvieną dieną. Jos tinklapyje yra ir jau pagamintų papuošalų – verta pasižiūrėti. Jie minimalistiniai ir su siela. www.silverdot.lt

4. Du straipsniai „Būdo“ žurnale (2024/5): Aušros Jasiukevičiūtės „Ką atskleidžia liaudies dailės paroda „Iš Šerdies““ apie tradicijos ateitį bei Vytauto Vajegos rankraščio „Apaštiečiai“ fragmentas.

5. Juostų fragmentai iš parodos „Iš Šerdies“ (2024).

6. Eilėraštis : „Я входил вместо дикого зверя в клетку“, Иосиф Бродский, 1980.

Susisiekti:

esusabari@gmail.com

aš Instagram’e - @esusabarii

aš Facebook’e – Šabari Šabari

mano fotografinių darbų archyvas